Apie mirtį nekalbame. Atidėliojame, tikimės, kad dar ne laikas. O kai ta akimirka ateina – dažniausiai esame visiškai nepasiruošę. Ne emociškai – tam pasiruošti neįmanoma. Bet praktiškai.
Šis tekstas – ne apie liūdesį. Jis apie konkrečius veiksmus, kuriuos kažkas turi atlikti, kai šeimoje įvyksta netektis. Kad bent praktiniai klausimai nekeltų papildomo streso sunkiausiu momentu.
Pirmosios valandos
Žmogus mirė. Kas toliau?
Jei mirtis įvyko namuose – pirmiausia kviečiamas greitosios medicinos pagalbos dispečeris (112) arba šeimos gydytojas. Medikas turi konstatuoti mirtį ir išduoti mirties liudijimą.
Jei ligoninėje – personalas pasirūpina dokumentais. Artimieji informuojami, kur ir kada atsiimti mirties liudijimą.
Jei mirtis netikėta, smurtinė arba neaiškiomis aplinkybėmis – kviečiama policija. Gali būti atliekama teismo medicinos ekspertizė.
Mirties liudijimas – pagrindinis dokumentas, be kurio negalima tęsti jokių procedūrų.
Laidojimo namų pasirinkimas
Per pirmąsias 24 valandas reikia nuspręsti, kas tvarkys laidotuves.
Galimybės dvi: viską daryti patiems arba kreiptis į laidojimo namus. Dauguma šeimų renkasi antrąjį variantą – ne dėl patogumo, o dėl to, kad gedulo būsenoje sunku susikoncentruoti į biurokratiją.
Kur kreiptis dėl laidojimo paslaugų – klausimas, kurį geriau išsiaiškinti dar prieš tai, kai prireiks. Patikimi laidojimo namai perima didžiąją dalį organizacinių rūpesčių: dokumentus, transportavimą, paruošimą, ceremoniją.
Renkantis verta atkreipti dėmesį: ar įmonė turi ilgametę patirtį, ar siūlo visas paslaugas vienoje vietoje, ar kaina aiški ir be paslėptų mokesčių.
Dokumentų tvarkymas
Biurokratija nestoja net gedulo metu.
Mirties liudijimas iš gydytojo – pirmasis dokumentas. Su juo einama į civilinės metrikacijos skyrių gauti mirties įrašo liudijimo.
Mirties įrašas reikalingas: laidojimo leidimui gauti, paveldėjimo procedūroms, pensijų ar pašalpų nutraukimui, draudimo klausimams.
Laidojimo leidimas išduodamas savivaldybėje arba seniūnijoje. Be jo negalima nei laidoti, nei kremuoti.
Jei mirusysis turėjo galiojantį pasą – jis turi būti grąžintas migracijos tarnybai.
Pensininkų atveju – pranešti Sodrai, kad būtų nutrauktas pensijos mokėjimas ir išmokėta laidojimo pašalpa.
Laidojimo būdo pasirinkimas
Tradicinis laidojimas į žemę ar kremavimas – sprendimas, kurį dažnai lemia mirusio žmogaus valia, šeimos tradicijos arba religiniai įsitikinimai.
Lietuvoje kremavimas populiarėja – šiuo metu sudaro apie 35-40 proc. visų laidojimų. Vilniuje ir Kaune veikia krematoriumai.
Kremavimo privalumai: mažesnės kapavietės išlaidos, galimybė palaikus laikyti kolumbariume arba išbarstyti.
Tradicinio laidojimo privalumai: atitinka daugumos religijų reikalavimus, suteikia konkrečią vietą lankyti.
Abu būdai yra lygiaverčiai – tai asmeninis šeimos pasirinkimas.
Išlaidos: ką reikia žinoti
Laidotuvės kainuoja. Tai faktas, apie kurį sunkiu momentu nemalonu galvoti, bet būtina.
Vidutinės laidotuvių išlaidos Lietuvoje – 2000–5000 eurų. Suma priklauso nuo pasirinkimų: karsto, paslaugų apimties, ceremonijos, kapavietės.
Laidojimo reikmenys – karstas, drabužiai, aksesuarai – sudaro reikšmingą dalį išlaidų. Čia svarbu žinoti: brangiausia ne visada geriausia. Geri laidojimo namai pasiūlys variantus skirtingiems biudžetams.
Valstybės parama: laidojimo pašalpa šiuo metu siekia 12 bazinių socialinių išmokų dydžių (apie 600 eurų). Ją galima gauti Sodros skyriuje per 12 mėnesių nuo mirties.
Kai kurios savivaldybės moka papildomą vienkartinę išmoką. Verta pasiteirauti konkrečioje savivaldybėje.
Ceremonijos organizavimas
Atsisveikinimas gali būti religingas arba pasaulietinis.
Bažnytinės laidotuvės – reikia susitarti su parapijos klebonu. Šv. Mišių laikas, bažnyčios pasirinkimas, giesmės – visa tai derinama individualiai.
Pasaulietinė ceremonija – vis populiarėjantis pasirinkimas. Ji gali vykti laidojimo namuose, kapinėse arba kitoje prasmingoje vietoje.
Svarbiausia – ne forma, o turinys. Ceremonija, atspindinti mirusio žmogaus asmenybę, suteikia daugiau paguodos nei standartinis ritualas.
Kapavietės klausimas
Jei šeima turi kapavietę – klausimas išspręstas. Jei ne – reikia įsigyti.
Kapavietės Vilniaus kapinėse – deficitas. Laukimo eilės gali siekti mėnesius. Nauji kolumbariumai – prieinamesnė alternatyva.
Kapavietės kaina labai skiriasi: nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo kapinių ir vietos.
Kapavietę galima įsigyti iš anksto – sau ar artimiesiems. Tai praktiškas sprendimas, kuris palengvina situaciją ateityje.
Pranešimas artimiesiems
Kas praneša giminėms, draugams, kolegoms?
Artimiausi žmonės – asmeniškai arba telefonu. Tolimesni – galima per vieną žmogų, kuris perduos informaciją savo ratui.
Socialiniai tinklai – šiuolaikinis būdas, bet jautrus. Ne visi pritaria viešam pranešimui. Šeima turi susitarti dėl komunikacijos.
Nekrologas – tradicinis būdas informuoti plačiau. Spausdinamas laikraščiuose, skelbiamas internete.
Gedulo laikotarpis
Po laidotuvių gyvenimas turi tęstis. Bet ne iš karto.
Darbo kodeksas numato laisvadienius artimo žmogaus mirties atveju. Tėvų, vaikų, sutuoktinio mirtis – iki 3 darbo dienų.
Psichologinė pagalba – jei gedulas užsitęsia, jei sunku grįžti į kasdienybę. Tai ne silpnybė – tai rūpinimasis savimi.
Palaikymo grupės – egzistuoja organizacijos, vienijančios žmones, patyrusius netektis. Kartais lengviau kalbėti su tais, kurie supranta.
Išankstinis planavimas
Tema, apie kurią dar labiau nenorime galvoti – savo pačių laidotuvės.
Tačiau išankstinis planavimas – dovana artimiesiems. Užrašyti savo norus: laidojimo būdas, ceremonijos pobūdis, muzika, vieta. Tai sumažina šeimos naštą ir užtikrina, kad bus padaryta taip, kaip norėjote.
Kai kurie žmonės eina toliau – iš anksto sumoka už paslaugas, pasirenka karstą, sutvarko dokumentus. Tai nėra morbidiška – tai praktiška.
Paskutinė mintis
Mirtis – gyvenimo dalis. Nemaloni, skausminga, bet neišvengiama.
Žinojimas, ką daryti, kai ji ateina, nepadaro jos lengvesne. Bet padaro šiek tiek lengvesnį tą chaosą, kuris ją lydi.
Šį tekstą galite išsaugoti ir tikėtis, kad jis neprireiks ilgai. Bet jei prireiks – bent jau žinosite, nuo ko pradėti.