Pirmą kartą į kalnus važiavau su ta naivia mintim: „Ai, turiu striukę, bus gerai.“ Buvo gerai… kol nepradėjau prakaituoti pirmam nusileidime, o po to sustojau prie keltuvo ir staiga tapau šaltas, šlapias žmogus, kuris stovi eilėje ir galvoja, kodėl taip save nuskriaudė. Nuo tada supratau vieną dalyką: slidinėjimui reikia ne „daug drabužių“, o protingo minimumo.
Šitas minimumas išgelbėja dieną. Ir dar jis sutaupo pinigus, nes nustoji pirkti bet ką, kas atrodo „kalniškai“.
Minimalus komplektas prasideda nuo paprasto klausimo
Prieš renkantis, paklausk savęs: tu važiuosi aktyviai, ar daugiau stovėsi, mokysies, lauksi draugų? Skirtumas didžiulis. Aktyviam važiavimui reikia, kad kūnas greitai atsikratytų drėgmės. Lėtesnei dienai reikia daugiau šilumos. Bet bazinis komplektas vis tiek panašus.
Aš visada renkuosi taip, kad galėčiau nusivilkti vieną sluoksnį ir iškart pasijusti geriau. Nes kalnuose diena keičiasi greitai: ryte šalta, per pietus saulė, vėliau vėjas. O tu nenori kaskart bėgioti į kambarį persirenginėti.
Sluoksnis prie kūno: jei čia klaida, viskas griūna
Svarbiausias sluoksnis yra tas, kurį jauti ant odos. Jei jis lieka šlapias, tu pralaimi, net jei ant viršaus turi pačią brangiausią striukę.
Man labiausiai pasiteisina termo marškinėliai su ilgom rankovėm ir termo kelnės, kurios nespaudžia, bet priglunda. Ne todėl, kad „taip reikia“, o todėl, kad tada drėgmė nuo kūno dingsta greičiau. Ir tada, kai sustoji, šaltis neįsikabina į nugarą.
Čia dar svarbu vienas mažas dalykas: jei termo per laisvas, jis pradeda gyventi savo gyvenimą, o tu lieki su drėgme viduje. Jei per ankštas, erzina ir trukdo judėti. Idealus variantas yra toks, kur pamiršti, kad jis ant tavęs yra.
Vidurinis sluoksnis: šiluma be „pūsto“ jausmo
Minimalus komplektas reiškia, kad vidurinis sluoksnis turi būti vienas. Vienas geras, o ne trys atsitiktiniai megztiniai. Aš dažniausiai imu lengvą flisą arba plonesnį džemperį, kuris šildo, bet leidžia judėti.
Jei bijai sušalti, geriau pasirinkti šiltesnį vidurinį sluoksnį, o ne dar vieną papildomą viršutinį. Nes kai sluoksnių per daug, pradedi prakaituoti, ir tada viskas apsiverčia.
Viršus: sausumas yra jausmas, ne pažadas
Viršutiniai rūbai kalnuose turi vieną darbą: sulaikyti vėją ir sniegą. Jei viršus leidžia vėjui į vidų, tu tai pajusi per pirmą keltuvą. Jei viršus praleidžia drėgmę, tu tai pajusi per pirmą šlapią sniegą.
Minimaliai reikia striukės ir kelnių. Ir čia svarbiausia ne kažkokie sudėtingi terminai, o praktika: ar rankovės dengia riešus, ar kelnės nekartoja sniego į vidų, ar apykaklė užsidaro iki smakro. Kai šitos detalės geros, tu realiai jauti sausumą.
Jeigu ieškai konkrečiai slidinėjimo rūbai vyrams, siūlau galvoti apie tai, kad vyrai dažnai juda intensyviau ir greičiau įkaista. Dėl to geriau turėti striukę, kuri leidžia lengvai reguliuoti šilumą, o ne tokią, kurioje po dviejų nusileidimų norisi ją nusimest.
Maži priedai, kurie gelbsti, kai planas slysta iš rankų
Kartais viskas atrodo paruošta, bet po valandos supranti, kad šąla pirštai arba pėdos. Ir tada prasideda „blogas slidinėjimas“, kai galvoji ne apie trasą, o apie tai, kaip greičiau patekti į kavinę.
Aš visada imu tris dalykus, nes jie pakeičia dieną:
- geros kojinės, kurios nėra storos kaip antklodė, bet šildo ir nesuspaudžia bato,
- kaklo mova, nes šaltis per kaklą ateina greičiau nei atrodo,
- pirštinės, kurios tinka, o ne „kažkaip“.
Kaip suprasti, kad minimalus komplektas tau tinka
Pirmas nusileidimas turi būti truputį vėsus. Jei iškart karšta, po valandos bus drėgmė. Jei jau iškart šalta, vadinasi, trūksta šilumos vidury arba viršus praleidžia vėją.
Kai komplektas pataikytas, tu kalnuose tampi lengvas. Tu judi laisvai, nesukiesi apie tai, ką nusivilkti, o vakare grįžti pavargęs maloniai, ne piktas ir šlapias. Ir tada supranti: minimalus komplektas nėra „mažiau“. Minimalus komplektas yra „teisingai“.